PARODOS PILYJE

Dingusio gyvenimo pėdsakais

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomas LDK kamarininkui Mykolui Gereckiui Prancuzevičiui priklausiusio Belazariškių dvaro Vilkmergės paviete planas, datuojamas 1770 m. (LVIA, f. SA, b. 14428, l. 100).

„Belazariškių dvaro planas, sudarytas 1770 m., išsiskiria savo kuklumu bei pateiktų sutartinių ženklų smulkumu. Juodu tušu baltame popieriaus lape minimalia piešimo technika pavaizduoti Belazariškių, Siesikų ir Šapovos dvarai su rūkstančiais kaminais bei tvoromis, Siesikų bažnyčia, vandens malūnai, plytinės, tiltas per Lankesos upę. Sklypų ribos pažymėtos kapčiais, nurodytos tikslios jų koordinatės“, – taip šį dokumentą pristato Lietuvos valstybės istorijos archyvas.

Siesikų pilies istorijai šis planas svarbus kaip pirmasis žinomas grafinis pilies atvaizdas. Švedų nuniokotą (1704 m.), apleistą ir negyvenamą Siesikų dvarą 1746 m. įsigijo Vilkmergės pilininkas Konstantinas Martynas Daugėla. Per 24 metus rūmai buvo uždengti nauju barokiniu, dar vadinamu „lenkišku“, stogu su trimis atikais, tačiau nežinoma, ar tai padaryta Konstantino, ar jo sūnaus Kazimiero iniciatyva. Pietrytinio bokštelio plane jau nėra. Tikėtina, kad jį, 1704 m. apgadintą švedų, naujieji šeimininkai laikė nebereikalingu ir nugriovė. Įėjimo portalas paliktas toks, koks buvo. Į rytus nuo Siesikų ežero pavaizduotas ir nedidelis Daumantiškių (Daumantų, Domantiškio) dvarelis, kurio vietą dabar težymi pora senų medžių. Pats Siesikų miestelis pažymėtas simboliškai: plane yra tik bažnyčia ir galbūt smuklė.

Upelių vardai

Upeliai – viena įdomiausių plano vietų. Dvarų ribos dažnai eidavo gamtinėmis ribomis, nes jos buvo aiškios ir ilgalaikės. Pietinė Belazariškių dvaro žemių riba ėjo upeliu, kuris dabar vadinamas Armona. Plane šio vardo nėra, o atskiros upelio atkarpos vadinamos skirtingai. Nuo ištakų prie Beržulio pelkės (plg. Beržulio ežeras Žemaitijoje) iki ant kranto augusio didelio ąžuolo upelis vadinamas Dubupiu. Nuo ąžuolo iki Žeimelio Jarockio (?) sklypo ribos kitame krante jis vadinamas Gudupiu, toliau iki nedidelio intako – Legupiu, o galiausiai – Kakupiu. Ties Belazariškių malūnu dėl patvankos jis buvo išplatėjęs, o tėkmė, matyt, tiek sulėtėjusi, kad plano sudarytojas pažymėjo jos kryptį. Upelio, įtekančio nuo Belazariškių malūno patvankos į Siesikų ežerą, pavadinimas plane nenurodytas, tačiau pagal 1784 m. parapijos aprašymą tai turėtų būti Tautinys.

Dabartinis Armonos pavadinimas atsirado gerokai vėliau, jau po XIX–XX a. melioracijos darbų, kai daugiau nei 40 natūralių į Siesikų ežerą įtekančių upelių buvo ištiesinta.

Tautinys – retas Lietuvoje upėvardis. Tokio pavadinimo upė teka ir buvusioje žiemgalių žemėje, Joniškio ir Šiaulių rajonuose. Upėvardis Kakupis dažnai minimas Europos lyginamosios kalbotyros studijose, kuriose nagrinėjamos prūsų, germanų ir apskritai indoeuropiečių kalbos. Žinoma, ten kalbama apie kitą Kakupį – Žemaitijos upės Sausdravo kairįjį intaką.

Siesikų dvaras. Liūdna XX amžiaus istorija

XX a. viena po kitos sekusios katastrofos Europai atnešė neregėtų išbandymų. Karai ir perversmai naikino nusistovėjusį gyvenimo būdą, o visuomenė atsidūrė tarp kraštutinių priešpriešų, tragiškų patirčių ir ateities nežinomybės. Negandos neaplenkė ir Siesikų dvaro bei jo gyventojų. Per Pirmąjį pasaulinį karą dvaro šeimininko Dominyko Daugėlos šeima, palikusi namus, traukėsi nuo artėjančio fronto į Rytus. Grįžusią šeimą užklupo žemės reforma, pakirtusi dvaro ekonominius pagrindus. Po beveik dviejų dešimtmečių, 1940 m., paskutiniam Siesikų dvarininkui Oskarui Daugėlai vėl teko trauktis, tik šįkart į Vakarus. Sovietų valdžia dvarą nacionalizavo, o kilnojamasis turtas buvo išgrobstytas. Per Antrąjį pasaulinį karą dvaro pastatai beveik nenukentėjo: tik kulkų žymės sienose ir skeveldros parko medžių kamienuose primena 1944 m. Siesikų miestelio šturmą.

1946 m. dvaro rūmuose įsikūrė septynmetė mokykla, čia apgyvendinta ir keletas gyventojų, o 1952 m. – tarybinio ūkio kontora, kino salė, veterinarijos vaistinė ir keletas butų. Prasidėjo tragiškiausias dvaro istorijos etapas, užsitęsęs iki pat amžiaus pabaigos. Jau 1951 m. Lukinės tarybinio ūkio direktorius I. Kazinecas rašė, kad mokyklos administracija rūmų antrajame aukšte padarė „masę sugadinimų ir sugriovimų“, o jei nebus imtasi priemonių, pastatas sugrius. Biurokratinis susirašinėjimas dėl Siesikų dvaro tarp atsakingų institucijų ir Lukinės (vėliau pervadinto Daugailių) tarybinio ūkio truko beveik du dešimtmečius ir baigėsi be rezultatų. 1968–1969 m. buvo parengtas restauravimo projektas, tačiau dėl lėšų stygiaus jis taip ir nebuvo įgyvendintas. Rūmų ir kitų pastatų būklė toliau blogėjo, kol rūmai buvo pripažinti avariniais. Tada pasiūlyta „iškelti ūkio kontorą, nutraukti kino filmų demonstravimą ir iškeldinti gyvenančius žmones į kitas patalpas“.

1972 m., likvidavus Daugailių tarybinį ūkį, Siesikų dvaro sodyba liko be šeimininko. Lietus, šaltis ir žmonės iki pat amžiaus pabaigos negailestingai naikino neįkainojamą kultūros paveldą.