Saulės paslaptys Siesikų pilyje

Tam tikrais metų laikais ir tam tikromis valandomis saulės šviesa Siesikų pilyje sukuria netikėtų reiškinių. Šiame puslapyje pažvelgsime, ką galima stebėti šiandien ir kokią prasmę šie šviesos reiškiniai galėjo turėti pilies kūrėjams. 

Žiemos saulėgrįža

Saulės ir architektūros kuriamas vaizdas kartojasi kasmet, tačiau išvysti jį lemta tik tada, kai per žiemos saulėgrįžą vidurdienį dangus būna visiškai giedras. Todėl tinkamo momento kartais tenka laukti ne vienus metus. Kai šviesa pagaliau pasirodo ir kryžiaus ženklu nusidriekia iki koplyčios slenksčio, reginys atrodo beveik kaip stebuklas. Tai trumpam atsiveriantis, paprastai nematomas architektūros, dangaus ir laiko ryšys. 

Šį reiškinį galima aiškinti kaip sąmoningai sukurtos simbolinės programos dalį. Žiemos saulėgrįža žymi tamsiausią metų ribą: po jos diena ima ilgėti, o šviesa palaipsniui sugrįžta. Krikščioniškojoje simbolikoje šis perėjimas iš tamsos į šviesą natūraliai siejasi su Kristumi – pasaulio šviesa, išganymo pažadu ir dvasiniu atsinaujinimu.

Kryžiaus pavidalo šviesos ženklas pasiekia koplyčios slenkstį – ribą tarp pasaulietinės ir sakraliosios erdvės. Šią akimirką galima suvokti kaip vizualiai įkūnytą perėjimą iš žemiškosios erdvės į šventąją, o kartu ir kaip kelio į Kristų ir išganymą metaforą.

Reiškinys vyksta ties astronominiu metų lūžiu. Tuo metu architektūra, saulės judėjimas ir kryžiaus ženklas susijungia į vieną visumą, o kosminė metų ciklo tvarka įgyja krikščioniškojo išganymo prasmę.

Vasaros saulėgrįža

Giedrą vasaros saulėgrįžos vakarą Siesikų pilies Didžiojoje salėje galima stebėti trumpą, vos dešimt minučių trunkantį šviesos reginį. Besileidžiančios saulės spinduliai apšviečia duris rytinėje salės sienoje. Saulei slenkant žemyn, šviesa traukiasi, rausvėja ir galiausiai užgęsta ties durų anga. 

Vasaros saulėgrįža yra ypatingas saulės metinio kelio momentas. Tai ilgiausia metų diena ir kartu riba, po kurios dienos ima trumpėti: didžiausios šviesos akimirką prasideda jos mažėjimas. Dar Izidorius Sevilietis žodį solstitium aiškino kaip solis statio – tarsi saulės sustojimą. Saulė pasiekia kraštutinį savo metinio kelio tašką ir pradeda judėti priešinga kryptimi. Todėl senajame pasaulėvaizdyje saulėgrįža buvo ne vien astronominė data. Ji žymėjo metų ribą ir kosminio ciklo virsmą.

Siesikų Didžiojoje salėje šis laiko lūžis sutampa su labai konkrečiu erdviniu reiškiniu. Paskutinė vakaro šviesa iš plačios dėmės palaipsniui susitraukia ir užgęsta ties durų anga. Išryškėja įdomi paralelė: laiko riba – saulės kelio riba – architektūrinė riba. Saulėgrįža yra slenkstis laike, o durys – slenkstis erdvėje. Kosminis metų virsmas tampa matomas ten, kur architektūra žymi perėjimą iš vienos erdvės į kitą.

Šią interpretaciją papildo sena krikščioniškoji tradicija, vasaros saulėgrįžą siejanti su Jonu Krikštytoju. Jo gimimas švenčiamas birželio 24 d. Jau ankstyvosios krikščionybės autoriai, pavyzdžiui, šv. Augustinas, Jono vietą metų cikle aiškino paties Krikštytojo žodžiais iš Evangelijos pagal Joną: Illum oportet crescere, me autem minui – „Jis turi augti, o aš – mažėti“ (Jn 3, 30). Taip Siesikų vasaros saulėlydis įgyja dar vieną prasmę. Kai saulė pasiekia aukščiausią savo metinio kelio tašką, jos šviesa jau ima mažėti: traukiasi, rausvėja ir galiausiai užgęsta. Šis vaizdas primena tą patį principą, kurį išreiškia Jono Krikštytojo žodžiai: „o aš – mažėti“.

Grįžti į pradžią