Sausis arba Metų pradžia

Sausis virš Didžiosios salės židinio – viena įdomiausių Siesikų pilies tapybos mįslių. Virš scenos išlikęs lotyniško užrašo fragmentas:

…IVS AMORE … VIRIDEM PORTATQVE CORONAM

Jį galima rekonstruoti taip:

[IANVAR]IVS AMORE [DAT] VIRIDEM PORTATQVE CORONAM
„Sausis su meile atneša ir dovanoja žalią vainiką.“

Kompozicijoje šis sakinys tarsi atgyja — vyriška figūra pakeltomis rankomis laiko vainiką virš sėdinčios moters galvos.

Kas ta vainikuojama moteris? XVI–XVII a. ikonografijoje Metų personifikacija (Annus) paprastai buvo vyriška, todėl vargu ar tai Metai. Labiau tikėtina, kad tai Terra – Žemės personifikacija. To meto graviūrose ir Cesare Ripos Iconologia Terra vaizduojama kaip sėdinti moteris, siejama su žaluma, medžiais, vaisiais ir žemės derlingumu. Kartais jos galvą puošia bokštų karūna (corona turrita), reiškianti miestais, pilimis ir bokštais nusėtą Žemę.

Ar Siesikų figūra galėtų būti susijusi su tokia Žemės, derliaus, gyvybės ir metų ciklo simbolika? Tarsi atsakymas skamba eilutės iš eilėraščio In coronam anni („Metų vainikui“), kurį parašė Nyderlandų poetas Caspar Barlaeus: 

„Kai žiema užveria išsekusios žemės įsčias
ir merdėjanti Vesta pridengia savo gyvybės pradus,
net šalčio viduryje atsiskleidžia dieviškoji galia,
o įvairi lapija parodo, kad joje slepiasi dieviškumas.“

Taigi nors žiemą Žemė atrodo sustingusi, tačiau gyvybė joje išlieka. Čia ypač svarbios tampa ir Ovidijaus poemos Fasti eilės apie Žemę ir Vestą – nematomą židinio dievybę:

Vesta eadem est et terra: subest vigil ignis utrique.
„Vesta ir Žemė yra tas pats; po abiem slypi budri ugnis.“

Sausio scenoje šie žodžiai įgyja beveik pažodinį vizualinį atitikmenį. Jei vainikuojama moteris yra Terra ir Vesta viename pavidale, tai židinys žemiau yra ta vieta, kur "slypi budri ugnis".

Antrajame plane matomas bokštas, kurio viršuje auga žaliuojantys medžiai. Italijos mieste Lukoje stovi Guinigi bokštas (Torre Guinigi), kurio viršuje jau nuo XV a. auga visžaliai ąžuolai. Italų menotyrininkė Maria Adriana Giusti tokį bokšto ir medžių junginį aiškina kaip miesto tapatybės, gyvybės tęstinumo, cikliškumo ir atsinaujinimo ženklą. Tai svarbu ir Siesikų scenai — bokštas su medžiais gali būti suprantamas kaip architektūrinis žalio vainiko atitikmuo. Tačiau yra ir kita galimybė. XVII a. pirmojoje pusėje LDK veikė ne vienas iš Lukos kilęs pirklys ir finansininkas, o jų aplinkoje galėjo būti ir dailininkų. Galbūt Siesikų bokštas yra tolima tokio dailininko nuoroda į Luką? Kol kas tai lieka tik intriguojanti hipotezė.

Pastaba: Autoriaus nuomonė nesutampa su tapybos restauratorių siūloma šios scenos interpretacija. Žiūrėti Siesikų tapybos restauravimo ataskaitą

Šaltiniai ir literatūra: Caspar Barlaeus, Poemata, 1628; Maria Adriana Giusti, La torre e l'albero. Luoghi dell'identità di Lucca, 2013; Ovidijus, Fasti, VI, 267; Cesare Ripa, Iconologia, Roma, 1593; Giovanni Sercambi, Croniche, XV a.