Dominykas Laurynas Daugėla 

1789–1857

Dominykas Laurynas Daugėla gimė 1789 m. rugpjūčio 4 d. Siesikuose, Kazimiero Daugėlos ir Marijos Hoppen šeimoje. Iš tėvo paveldėjęs Siesikų dvarą, jis tapo viena reikšmingiausių XIX a. pilies istorijos asmenybių: būtent jis senąją renesansinę rezidenciją pavertė klasicistiniais dvaro rūmais.

Apie 1820–1821 m. Dominykas vedė Mariją Pliaterytę (de Broel-Plater), Pliaterių, Pacų ir Pomarnackių giminių palikuonę. Jų sūnus Stanislovas Daugėla (1822–1905) vėliau paveldėjo Siesikus. Dominykas taip pat buvo Civilinių bylų rūmų pirmininkas.

Po 1820 m. Dominykas ėmėsi didelės Siesikų pertvarkos: rūmai įgijo klasicizmo bruožų, buvo pertvarkyti interjerai. Pats Dominykas domėjosi architektūra ir rengė pastatų projektus. 1857 m. jam skirtame nekrologe rašoma, kad pagal jo planus įvairiose krašto vietose pastatyta keletas rūmų ir bažnyčių.

Vienas įdomiausių Dominyko palikimų – Siesikų rūmų bokšte įrengtas senienų rinkinys, savotiškas ankstyvasis krašto istorijos muziejus. Rašytojas Leonas Potockis, aprašydamas apsilankymą Siesikuose, Dominyką pavadino krašto istorijos puoselėtoju ir žinovu. Bokšte buvo sukaupti akmeniniai ir titnaginiai kirviai bei kapliai, bronziniai moterų papuošalai, keli grandininių šarvų ir šalmų komplektai, paauksuotas kovos kirvis, turkiški žirgo pakinktai, sidabru puoštas totoriškas lankas, pistoletai ir su Baro konfederacija siejamas Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdas.

Kiekvienas eksponatas turėjo savo istoriją, dažnai pusiau legendinę. Pasakojama, kad vieni šarvai priklausė Livonijos ordino riteriui Rothui, nubaustam po pralaimėto Pabaisko mūšio. Kiti šarvai buvo siejami su Radvilomis, treti – su Pliateriais. Kovos kirvis, anot šeimos padavimo, menė Stepono Batoro laikus, turkiški pakinktai laikyti Vienos mūšio grobiu, o pistoletai siejami su Ali Paša, Oginskiais ir net Prūsijos valdovu. Šiandien šių pasakojimų patikrinti nebeįmanoma, tačiau jie gerai atskleidžia, kaip XIX a. dvaro šeima suvokė ir pasakojo savo ir viso krašto praeitį: archeologiniai radiniai buvo laikomi greta šeimos relikvijų ir istorinių legendų.

Šalia senienų Dominykas kaupė ir biblioteką – lenkiškų bei prancūziškų knygų rinkinį. Jis tapo pagrindu vėliau garsėjusiai Siesikų bibliotekai, kurią kaupė kelios Daugėlų kartos.

Daugelį metų sunkiai sirgęs Dominykas 1857 m. kartu su sūnumi Stanislovu išvyko gydytis į Paryžių. Ten jis mirė birželio 22 d. ir buvo palaidotas Père-Lachaise kapinėse, kur ilsisi daug iš Lietuvos ir Lenkijos kilusių emigrantų. Antkapyje prie jo vardo iškaltas papildomas prievardis Jawnot (Jaunutis), o lotyniškas įrašas Polonus, natus Lithuaniae („lenkas, gimęs Lietuvoje“) liudija sudėtingą XIX a. bajoro tapatybę, susietą ir su lenkiškąja kultūrine tradicija, ir su aiškiai įvardyta lietuviška kilme. Prievardis Jawnot primena, kad Daugėlos savo giminę kildino iš Gedimino sūnaus kunigaikščio Jaunučio, panašiai kaip ir prieš juos Siesikus valdę Daumantai Siesickiai, kurie savo kilmę siejo su legendiniais Lietuvos kunigaikščiais. 

Šaltiniai: Adam Boniecki, Herbarz polski. Wiadomości historyczno-genealogiczne o rodach szlacheckich, t. IV, Warszawa, 1901, p. 395; „Dominik Dowgiałło“, nekrologas, Kurier Warszawski, 1857, Nr. 194; Antoni Urbański, Memento kresowe, Warszawa: Nakład autora, 1929, p. 152; Maria Jadwiga Minakowska, Genealogia potomków Sejmu Wielkiego, „Dominik Wawrzyniec Dowgiałło h. Zadora“; Polskie groby historyczne we Francji, „Dominik Dowgiałło (1789–1857)“, Père-Lachaise, kwatera 53.

Grįžti į Personalijos

Grįžti į Pradžia