Gabrielius Daumantas Siesickis 

minimas 1471–1502 m.

Gabrielius Daumantas Siesickis (ankstyviausiuose šaltiniuose – Gabrielius Daumantaitis) yra seniausias dokumentais paliudytas Siesickių giminės atstovas ir laikomas jos pradininku. Tiksli jo gimimo data nežinoma, tačiau 1471 m. jis įrašytas pirmuoju pasaulietiniu liudininku Mikalojaus Nemiraičio testamente. Tai rodo, kad jau tada Gabrielius užėmė aukštą padėtį, naudojosi testatoriaus pasitikėjimu ir buvo susijęs su įtakinga Nemiraičių gimine.

1502 m. rašte, kuriuo Aleksandras Jogailaitis patvirtino ankstesnę privilegiją, Gabrielius jau minimas kaip Siesikų ir Gelvonų valdytojas. Šalia jo minima ir žmona Anastazija Pienkowna (t. y. Pienkos duktė), kuriai jis įsipareigojo sumokėti 300 kapų lietuviškų grašių už tai, kad ji atsisakė teisių į šias valdas. XVII a. pradžios Bilevičių giminės kronikoje ta pati moteris vadinama Anastazija (kitur – Nastazija) Nemiraite ir nurodoma, kad būtent iš jos kilo visa Siesickių giminė. Tai leidžia manyti, kad Anastazija priklausė Nemiraičių giminės Pienkos šakai, nors jos tėvas kol kas tiksliai nenustatytas.

Siesikų pilies – vienos ankstyviausių renesansinių įtvirtintų rezidencijų Lietuvoje – statyba XVI a. pradžioje tradiciškai priskiriama būtent Gabrieliui. Ši atribucija pagrįsta netiesiogiai: jo teisėmis į Siesikus ir rezidencijos datavimu.

Vėlesnė XVII–XIX a. genealoginė tradicija Gabrieliaus biografiją gerokai papildė ir pagražino. Joje jis vadinamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero ir Lenkijos karaliaus Vladislovo III Varniečio dvariškiu. Tačiau Varnietis žuvo jau 1444 m. mūšyje prie Varnos, o Gabrielius dokumentuose pirmą kartą paminėtas tik 1471 m. ir dar 1502 m. buvo gyvas. Jei jis iš tiesų būtų tarnavęs Varniečio dvare, turėjo būti gimęs ne vėliau kaip apie 1425–1430 m., todėl 1502 m. jam būtų buvę bent 70–75 metai. Genealoginėje tradicijoje dar teigiama, kad jo antroji žmona buvo kunigaikštytė Kotryna Palubinskytė, su kuria jis esą susilaukė septynių vaikų, o giminei priskiriamos ir tolimos valdos Turovo bei Goniondzo pavietuose. Šie pasakojimai svarbūs kaip Siesickių giminės savivaizdžio dalis, tačiau jie nepatvirtinti dokumentais. Dalis jų atsirado XVII a., kai giminė ėmė kryptingai kurti savo kunigaikštiškos kilmės legendą. 

Šaltiniai: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius, F94-914-1; Jonas Drungilas, „Bilevičių genealoginė kronika (XV–XVII a. pirmoji pusė)“, Istorijos šaltinių tyrimai, t. 7, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2021, p. 157–206; In nomine sancte trinitatis... amen... ego, Nicolaus Nyemirowycz, heres de Wssyelub... 1471. datum in Hiskolth.,LMAVB, RS, F6-46; Rodowód potomstwa Żodejki i jego synów Bila i Mostwiłła, ЛННБ, ф. 103, оп. IX, спр. 888, арк. 1

Grįžti į Personalijos

Grįžti į Pradžia