Kazimieras Kristupas Daumantas Siesickis
?–1691

Kazimieras Kristupas Daumantas Siesickis (šaltiniuose minimas ir kaip Kazimieras Vladislovas) buvo Vilkmergės pakamario Kasparo Merkelaičio Daumanto Siesickio ir Onos Andrzejewskos sūnus, jaunesnysis Merkelio Daumanto Siesickio brolis. Tai vienas geriausiai dokumentuotų ir įtakingiausių XVII a. Siesickių: turtingas žemvaldys, patyręs karys ir vienas aukščiausią karjerą pasiekusių giminės atstovų.

Jo karinė biografija ypač turtinga. Jaunystėje jis galėjo dalyvauti 1632–1634 m. Smolensko kare, vėliau kovojo su Bohdano Chmelnickio sukilėliais, o 1656 m. savo lėšomis suformavo dragūnų eskadroną ir kavalerijos vėliavą. Netrukus jis tapo pulkininku, o 1657 m. – husarų vėliavos rotmistru, dalyvavo kampanijose Prūsijoje ir Livonijoje. 1660 m., tebevykstant karui su Maskvos valstybe, jo daliniai netikėtai įsiveržė į priešo užimtą Vilnių. Pirmasis puolimas buvo sėkmingas, tačiau netrukus teko trauktis. Vėliau seime Kazimierui buvo priekaištaujama, kad dėl šios atakos okupacinė kariuomenė keršijo miesto gyventojams.

Politinis jo kelias nebuvo tiesus. 1655 m. jis pasirašė Kėdainių sutartį, kuria pripažinta Švedijos karaliaus valdžia, tačiau jau kitais metais tapo vienu iš Vilkmergės bajorų sukilimo prieš švedus organizatorių ir vėl prisiekė ištikimybę Jonui Kazimierui. Ilgainiui keitėsi ir jo politiniai sąjungininkai: iš pradžių jis buvo artimas Biržų Radviloms, vėliau karaliaus dvarui ir Pacams, o galiausiai Sapiegų grupuotei. Per gyvenimą jis ėjo daugybę pareigų: buvo LDK Vyriausiojo Tribunolo deputatas, Vilkmergės pastalininkis, vėliavininkas, teismo seniūnas, LDK didysis kuchmistras, o 1676 m. – ir paties Tribunolo maršalka. Daug kartų jis buvo renkamas Vilkmergės pavieto pasiuntiniu į seimą.

Kazimierui priklausė Siesikai ir Daumantiškės, taip pat Gelvonai, Užuraistis, Šapuva, Pagiriai bei valdos Vilniaus ir Trakų vaivadijose ir Livonijoje – iš viso daugiau kaip 200 dūmų. Ilgą laiką buvęs protestantas, 1686 m. jis priėmė katalikybę ir tais pačiais metais Gelvonuose fundavo pranciškonų bažnyčią ir vienuolyną.

Jis buvo vedęs du kartus: pirmoji žmona – Elžbieta Montygailaitė, antroji, nuo 1677 m., – Kristina Valavičiūtė. Iš pirmosios santuokos gimė sūnus Mykolas Kazimieras Daumantas Siesickis, vėliau tapęs Minsko ir Mstislavlio vaivada.

Kazimiero portretas dar XIX a. pabaigoje kabėjo Siesikų bažnyčioje, o jo atvaizdas išliko 1690 m. panegirikoje, saugomoje Lietuvos valstybės istorijos archyve. Dokumento, kuriuo būtų užsakyta sienų tapyba ar kiti rūmų darbai, kol kas nerasta. Vis dėlto Kazimiero turtas, padėtis ir ambicijos leidžia jį laikyti vienu tikėtiniausių XVII a. antrosios pusės Siesikų rezidencijos pertvarkymo ir reprezentacinės aplinkos kūrimo iniciatorių.

1699 m. šaltiniuose minimas ir kitas Vilkmergės vėliavininkas Kazimieras Daumantas Siesickis. Kadangi Kazimieras Kristupas mirė 1691 m., tai greičiausiai kitas, dar neidentifikuotas tos pačios giminės atstovas.

Šaltiniai: Andrzej Rachuba, „Siesicki (właściwie Dowmont Siesicki) Kazimierz Władysław (też Kazimierz Krzysztof) h. Bawola Głowa (zm. 1691)“, Polski Słownik Biograficzny, t. XXXVII, Warszawa–Kraków, 1996–1997, p. 366–368; Andrej Kotljarchuk, „The Pro-Swedish Advisory Council of the Grand Duchy of Lithuania in 1655–1656: the Origin, Structure and Fate of Members“, in: Faworyci i opozycjoniści. Król a elity polityczne w Rzeczypospolitej XV–XVIII wieku, red. Mariusz Markiewicz, Ryszard Skowron, Kraków, 2006, p. 311–329, p. 327.

Grįžti į Personalijos

Grįžti į Pradžia