Merkelis Giedraitis

1536 – 1609

Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio įtraukimas į Daumantų istoriją atspindi XVII a. giminės savimonę. Šios tradicijos pagrindas – 1582 m. išleista Motiejaus Stryjkovskio Kronika, dedikuota pačiam Merkeliui Giedraičiui. Joje vyskupo kilmė kildinama iš legendinių Lietuvos kunigaikščių: Romunto sūnaus Giedriaus, Ginvilo, Hurdos ir Hurdos sūnaus Daumanto. Toliau vardijami Vaitkus Daumantaitis, jo sūnus Baltramiejus ir Baltramiejaus sūnus Matas – karaliaus maršalka ir Merkelio Giedraičio tėvas.

Mato vaikų sąrašą Stryjkovskis paliko atvirą. Jis rašė, kad maršalkos Mato sūnūs buvo „dabartinis Žemaičių vyskupas Merkelis, Gasparas, Martynas ir kiti“. Žodžiai „ir kiti“ leido vėlesniems genealogams šią šeimos šaką papildyti naujais vardais.

Tikėtina, kad šia galimybe pasinaudojo 1690 m. Daumantų Siesickių panegirikos Theatrum perennantis gloriae („Amžinai išliekančios šlovės teatras“) autoriai. Kūrinyje pristatomas „Melchioras Daumantas, Žemaičių vyskupas“, pavadintas maršalkos atžala. Iškart po jo į sceną išvedamas Gabrielius Daumantas Siesickis, nuo kurio pradedama Siesickių giminės istorija. Gabrieliaus tėvas nenurodytas, o jo vieta genealogijoje atskirai nepaaiškinta. Tačiau veikėjų seka sudarė įspūdį, kad Gabrielius buvo vienas iš kronikoje neišvardytų Mato sūnų, t. y. priklausė maršalkos Mato ir vyskupo Merkelio giminės šakai.

XVII a. bažnyčios hierarcho įtraukimas į giminės praeitį turėjo ypatingą reikšmę. Vyskupas tarp protėvių ar artimų giminaičių liudijo giminės pamaldumą, tarnystę Katalikų Bažnyčiai ir aukštą visuomeninę padėtį. Merkelis Giedraitis tam tiko ypač gerai: jis buvo kunigaikštiškos kilmės Žemaičių vyskupas, katalikybės stiprintojas ir vienas labiausiai gerbiamų Lietuvos dvasininkų. Įtraukus jį į genealogiją, Daumantų Siesickių istorija įgijo religinį autoritetą, o giminės karinę ir politinę šlovę papildė krikščioniško pamaldumo tradicija.

Ši genealoginė konstrukcija turėjo ir heraldinę paskirtį. Mykolas Kazimieras Daumantas Siesickis pradėjo naudoti su Giedraičiais siejamą Hipocentauro herbą. Jei Daumantai Siesickiai ir Giedraičiai buvo pristatomi kaip tos pačios kunigaikštiškos giminės šakos, bendrą herbą buvo galima aiškinti kaip senos kilmės ir kraujo giminystės ženklą. Merkelio Giedraičio įrašymas į Daumantų protėvių eilę suteikė šiam heraldiniam pasirinkimui genealoginį pagrindą: bendras protėvis turėjo paaiškinti ir bendrą herbą.

Įdomu, kad su tikruoju Merkeliu Giedraičiu Siesickiai buvo susidūrę dar jo gyvenimo metais. 1599 m. vyskupas įšventino kunigu evangeliko reformato Pauliaus Daumanto Siesickio sūnų Aleksandrą. Po šimtmečio šios giminės palikuonys įrašė tą patį vyskupą į savo protėvių eilę. 

Tariamos Siesickių ir Giedraičių bendros kilmės patikimi šaltiniai nepatvirtina. Ją paneigia ir chronologija: Merkelis Giedraitis gimė apie 1536 m., o Gabrielius dokumentuose minimas jau 1471 m., todėl jie negalėjo būti broliai. Ši konstrukcija parodo, kaip XVII a. Daumantai Siesickiai suvokė ir viešai reprezentavo savo kilmę, susiedami giminės praeitį su legendiniais Lietuvos kunigaikščiais, Giedraičiais, Žemaičių vyskupu Merkeliu ir Hipocentauro herbu. Todėl Merkelis Giedraitis šioje svetainėje pristatomas Daumantų skyriuje: ne kaip tikras giminės narys, o kaip svarbi ankstyvųjų naujųjų laikų genealoginės ir heraldinės tradicijos figūra, liudijanti Siesickių kunigaikštiškos kilmės siekį, katalikišką pamaldumą ir giminės savimonę.

Šaltiniai: Motiejus Stryjkovskis, Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi…, Karaliaučius, 1582, IX knyga, I skyrius, p. 354–356; Theatrum perennantis gloriae…, Vilnius: Vilniaus akademijos Jėzaus Draugijos spaustuvė, 1690.; Albertas Vijūkas-Kojalavičius, Herbarz rycerstwa W. X. Litewskiego, tak zwany Compendium…, Krokuva, 1897, p. 23–24.; Teodoras Żychlińskis, Złota księga szlachty polskiej, ročnik XI, Poznanė, 1889, p. 206–207.; Stanisław Herbst, „Giedroyć Melchior“, Polski słownik biograficzny, t. VII, sąs. 35, Krokuva, 1958, p. 430–431.

Grįžti į Personalijos

Grįžti į Pradžia