Paulius Daumantas-Siesickis
apie 1536–1606

Paulius Daumantas Siesickis (lenk. Paweł Dowmont-Siesicki) gimė turtingoje Vilkmergės pavieto bajorų šeimoje, kurios pagrindinė valda buvo Siesikai. Jis paliko vieną ankstyviausių šiuo metu žinomų dienoraščių, parašytų etninės Lietuvos bajoro, nepriklausiusio didikų sluoksniui.

Jaunystėje, 1559 m., turėdamas Žemaitijos seniūno Jeronimo Chodkevičiaus rekomendaciją, Paulius kaip Žygimanto Augusto dvariškis vyko į Karaliaučių pas Prūsijos kunigaikštį Albrechtą. 1567 m. LDK kariuomenės surašyme jis minimas Žemaitijos kašteliono Merkelio Šemetos būryje. Vėliau dienoraštyje Merkelio žmoną, evangelikų reformatų spaudos rėmėją Daratą Mitkevičiūtę-Šemetienę, jis pavadino „savo ir savo vaikų geradare“.

Paulius ėjo svarbias Vilkmergės pavieto teisėjo pareigas. 1570–1576 m. jis buvo pilies teismo teisėjas (sprendė baudžiamąsias bajorų bylas), o nuo 1590 m. iki pat mirties – žemės teismo teisėjas (nagrinėjo civilines, nuosavybės ir paveldėjimo bylas). 1581 m. jis dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos seime Varšuvoje.

Svarbiausias šaltinis apie jo gyvenimą ir pažiūras – paties Pauliaus dienoraštis. Jį dr. Kęstutis Gudmantas aptiko 1591 m. Vilniuje išleistame Grigaliaus iš Žarnoveco veikalo egzemplioriuje. Nuo 1591 m. gegužės iki 1603 m. sausio Paulius savo ranka rašė knygos paraštėse ir papildomai įrištuose lapuose senąja lenkų kalba su rusėniškais elementais. Dienoraštyje jis aptaria Vilniuje girdėtus pamokslus, evangelikų reformatų ir katalikų santykius, karaliaus Žygimanto Vazos religinę politiką, jėzuitų veiklą ir Vilniaus akademiją, 1598–1599 m. badą ir epidemijas. Rašo jis ir apie 1600 m. prasidėjusį karą su Švedija dėl Livonijos, nuogąstaudamas dėl kariuomenės daromos žalos. Jaunystėje priėmęs evangelikų reformatų tikėjimą, Paulius per visą dienoraštį politinius įvykius, karą ir šeimos nelaimes vertino Šventojo Rašto šviesoje, o testamente paliko vaikams nurodymą laikytis „evangelinio tikėjimo“.

Paulius turėjo mažiausiai šešis vaikus, tačiau patikimai žinomi tik dviejų vardai. Geriausiai dokumentuotas sūnus Aleksandras. 1594 m. jis pabėgo nuo tėvo, palikęs tarnybą Lietuvos Tribunolo kanceliarijoje, o 1599 m. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis jį įšventino katalikų kunigu. Sūnaus pasirinkimas Pauliui buvo skausmingas, tačiau ryšio jis nenutraukė: siuntė sūnui pinigų ir laiškų, o galiausiai jo pasirinkimą pavedė Dievo valiai. Aleksandras mirė anksčiau už tėvą. Kitas sūnus, Steponas Daumantas Siesickis, vedė Daratą Karpytę, susijusią su Gorskių gimine.

Tikslios Pauliaus gimimo ir mirties datos nežinomos. Žinoma, kad 1606 m. liepos 4 d. jis dar surašė testamentą, todėl mokslinėje literatūroje jo gyvenimo datos nurodomos apytiksliai: apie 1536–1606 m. Įdomu ir tai, kad savo tekstuose Paulius nesivadino kunigaikščiu ir nevartojo Hipocentauro herbo. Pasakojimai apie kunigaikštišką giminės kilmę susiformavo jau gerokai po jo mirties.

Šaltiniai: Kęstutis Gudmantas, „Ukmergės žemės teisėjas Paulius Daumantas-Siesickis ir jo dienoraštis“, in: Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XX amžiuje, sud. Arvydas Pacevičius, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 259–275; Paulius Daumantas-Siesickis, 1591–1603 m. dienoraštis, įrašytas Grzegorzo iš Żarnowco Obrona Postylle Ewanielickiey, Wilno, 1591, egzemplioriuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka; Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie (AGAD), Archiwum Radziwiłłów, sygn. 1/354/0/10/453, 1600 m. spalio 18 d. Pauliaus Daumanto-Siesickio ir Jurgio Giedraičio laiškas karaliui Zigmantui III; Ignacy Buszyński, Opisanie historyczno-statystyczne powiatu rossieńskiego gubernji kowieńskiej, Wilno, 1874, p. 64. 

Grįti į Personalijos

Grįžti į Pradža