Didžiosios salės sienas kadaise iš visų keturių pusių juosė dvylikos mėnesių freskų ciklas. Iki mūsų dienų išliko tik jo dalis.. Tai Lapkričio ir Gruodžio scenos, neįprasta, dar iki galo nepaaiškinta Sausio ar Metų pradžios kompozicija, o iš Vasario ir Gegužės scenų teliko nedideli fragmentai. Kitų mėnesių vaizdai neišliko.
Lapkričio scena. XVII a.
Lapkritis – viena geriausiai išlikusių Siesikų kalendorinio ciklo scenų. Joje pavaizduoti trys medkirčiai, dirbantys rudeniškame miške, o dešinėje kompozicijos pusėje matyti šuo. Nors dalis tapybos prarasta, siužetas lengvai suprantamas. Scena nutapyta pagal Antonio Tempestos graviūrą Lapkritis ir liudija tiesioginį Siesikų sienų tapybos ryšį su XVII a. Europos grafika.
Antonio Tempesta, Lapkritis.
Palyginus graviūrą su Siesikų tapyba, lengva atpažinti tris medkirčius.
Gruodžio mėnesio scena prieš retušavimą.
Gruodis – dar viena išlikusi Siesikų kalendorinio ciklo scena. Joje vaizduojamos skerstuvės. Čia vienas vyras darbuojasi prie pakabintos kiaulės, kitas skuta šerius, o moteris triūsia prie katilo. Tolumoje matyti architektūrinio kraštovaizdžio elementai.
Antonio Tempesta, Gruodis.
Sausio scena taip pat priklauso Didžiosios salės kalendoriniam ciklui, tačiau jos prasmė iki šiol nėra galutinai išaiškinta. Joje matoma vainikavimo scena ir bokštas su žaliuojančiais medžiais viršuje. Kompozicija skirta Sausiui ar Metų pradžiai pažymėti, tačiau atskirų figūrų ir simbolių reikšmė tebėra tyrinėjama.