Mitologinės istorijos

Didžiosios salės sienų tapyboje buvo ir trys antikinės mitologijos scenos. Iki mūsų dienų išliko tik Persėjo ir Andromedos siužeto fragmentas, o apie kitas dvi prarastas kompozicijas galima spręsti iš Medardo Končios vaikystės atsiminimų. Atitikmenų visiems trims siužetams – tiek išlikusiam, tiek spėjamiems – randama Johanno Wilhelmo Bauro (1607–1642) iliustracijų cikle Ovidijaus Metamorfozėse (1641). 

Kalista ir Arkas

M. Končia aprašė ir tokią sceną: „,ten – meška, tas tuomet taip žiauriai persekiotas žvėris.“ Ši meška galėjo būti į žvėrį paversta nimfa Kalista. Končios užrašytos detalės leidžia šią prarastą sceną palyginti su J. W. Bauro Metamorfozių iliustracija. Čia Kalista pažįsta savo sūnų, o medžiojantis Arkas mato tik mešką, neatpažįsta motinos ir vos jos nenušauna. 

Persėjas ir Andromeda 

Persėjo ir Andromedos scena – vienintelė iš dalies išlikusi ir patikimai atpažinta Siesikų mitologinė kompozicija. Didžiosios salės rytinės sienos dešinėje išlikę tapybos fragmentai ir užrašas leido nustatyti, kad ji sukurta pagal Johanno Wilhelmo Bauro iliustraciją Ovidijaus Metamorfozėms – Perseus Andromedam liberat. Pagal šį pirmavaizdį galima gana tiksliai įsivaizduoti, kaip atrodė visa scena. 

Trys istorijos – viena mintis?

Visas tris mitologines istorijas galima skaityti kaip vieną nuoseklų pasakojimą apie pasitikėjimą, įžvalgą ir sprendimą. Tikėtina, kad scenos buvo išdėstytos būtent tokia tvarka, o kiekviena jų tarsi žengia žingsniu toliau.

Pirmoji scena kalba apie pasitikėjimą. Medėja mato Jasoną, vertina jo žodžius bei priesaiką ir galiausiai juo patiki. Su šia tema tiesiogiai siejasi M. Končios aprašytas spaudžiamų delnų atvaizdas. Tai duoto žodžio ženklas, o šalia jo buvo įrašytas devizas Fide, sed cui vide („Pasitikėk, bet žiūrėk, kuo pasitiki“), įspėjantis, kad pasitikėjimas turi remtis įžvalga. Medėjos istorijoje tai ypač aišku, nes Jasonas vėliau savo žodį sulaužo.

Antroji scena rodo, kokia pavojinga gali būti įžvalgos stoka. Arkas mato priešais save mešką, tačiau neatpažįsta joje savo motinos Kalistos. Meška, kurią Končia vadina tuomet žiauriai persekiotu žvėrimi, primena, kaip lengva matyti tik išorę. Arkas joje regi tik medžioklės grobį ir vos nepriima lemtingo sprendimo.

Persėjo istorija šią seką užbaigia. Jis pamato prie uolos prikaustytą Andromedą, iš pradžių mėgina suprasti, ką mato, išklauso jos istoriją ir tik tada imasi veikti. Čia pasitikėjimas ir įžvalga pagaliau virsta teisingu sprendimu. Taip devizas tarsi apibendrina visą ciklą ir primena, kad matyti dar nereiškia suprasti, o pasitikėti ir spręsti verta tik atidžiai pažiūrėjus.

Tokia tematika galėjo būti itin artima Daumantams Siesickiams, kurių giminės nariai ne kartą ėjo Vilkmergės pavieto teisėjų pareigas. Ypač ji tiktų Kazimierui Daumantui Siesickiui, galimam sienų tapybos programos sumanytojui. Jis buvo Vilkmergės pastalininkis, vėliavininkas ir teismo seniūnas, LDK didysis kuchmistras, daug kartų renkamas Vilkmergės pavieto pasiuntiniu į seimą. Pasiuntinio pareigos pačios rėmėsi pasitikėjimu, nes pavieto bajorija jam patikėdavo atstovauti savo reikalams. Jis taip pat buvo LDK Vyriausiojo Tribunolo deputatas, o 1676 m. tapo ir paties Tribunolo maršalka, t. y. pirmininkavo aukščiausiajam LDK teismui.

Pasitikėjimo, įžvalgos ir sprendimo seka primena būtent tokio teisėjo darbą. Jam reikėjo įvertinti šalių žodžius bei priesaikas, atskirti tiesą nuo regimybės ir tik tada priimti sprendimą. Vis dėlto tai tik interpretacinė hipotezė, nes nežinomas joks dokumentas, kuris paaiškintų tapybos programos sumanymą.

← Grįžti į „Sienų tapybą“

Toliau – „Šlovė ir Istorija“ →