Šlovė ir Istorija

Didžiosios salės sienų tapyboje iš dalies išliko kompozicija, kurioje, manoma, vaizduojamos Šlovės ir Istorijos personifikacijos. Jos pirmavaizdis – Hendriko Goltziaus (1558–1617) graviūra – padeda geriau suprasti prarastas scenos dalis, jos simbolius ir galimą vietą visoje salės tapybos programoje. 

Pirmavaizdis – Hendricko Goltzijaus graviūra

Siesikų Šlovės ir Istorijos kompozicijos pirmavaizdis buvo Hendriko Goltziaus – vieno žymiausių XVI a. pabaigos Nyderlandų grafikų – kūrinys. Jo graviūros plačiai sklido Europoje ir darė didelę įtaką tuometei vaizdinei kultūrai. Tai, kad Siesikuose panaudota Goltziaus kompozicija, liudija, jog išsilavinusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų kultūra buvo glaudžiai susijusi su Europos menine ir intelektine aplinka. 

Kas yra Šlovė ir Istorija?

Goltziaus kompozicijoje susitinka dvi alegorinės figūros – Šlovė ir Istorija. Šlovė skelbia žmogaus vardą ir darbus, o Istorija juos užrašo ir išsaugo ateičiai. Kartu jos kalba apie atmintį, reputaciją ir siekį išlikti po mirties. Tačiau šią žemiškosios šlovės idėją lydi ir kita ankstyvųjų naujųjų laikų kultūrai svarbi mintis – „tuštybių tuštybė“ (vanitas vanitatum) — net didžiausia garbė yra laikina, o žmogaus darbų atminimą anksčiau ar vėliau išdildo laikas ir mirtis. 

Šlovės ir Istorijos ženklai

Goltziaus graviūroje abi figūros atpažįstamos iš atributų. Kiekviena detalė papildo bendrą pasakojimą apie šlovę, atmintį, laiką ir žmogaus darbų išlikimą. 

Užrašai ir jų prasmė

Goltziaus kompozicijoje svarbūs ir lotyniški užrašai. Jie papildo vaizdą žodžiais ir padeda suprasti pagrindinę scenos mintį – žmogaus šlovės, atminties, laiko ir mirties santykį. 

Eilės po graviūra 

Po Goltziaus graviūra išspausdintas humanisto Franco Estiaus (1544–1594) lotyniškas eilėraštis. Jis paaiškina visos kompozicijos mintį: žmogaus gyvenimas ir šlovė trumpalaikiai, tačiau verti darbai gali išlikti, jei Istorija juos išsaugo ir perduoda ateities kartoms. Eilėraštis prasideda vaizdingu palyginimu: „Žmogaus gyvenimas trumpas – jis pranyksta tarsi vandens burbulas, o jo šlovė išsisklaido lyg lengvas šešėlis". Toliau primenami Antikos didvyriai, kurių vardai būtų virtę pelenais ir dūmais, jei jų darbų nebūtų išsaugojusi atmintis. Baigiamojoje dalyje ši mintis perkeliama į Goltziaus laikus — kalbama apie valdovų, jų protėvių ir giminės vardo išlikimą ateities kartoms.

Šlovė gali išblėsti, tačiau dorybės ir verti darbai išlieka palikuonių atmintyje.

← Grįžti į „Sienų tapybą“ 

Toliau – „Neįmintos tapybos mįslės“ →