Pirmaisiais mūsų eros amžiais didelėje Rytų Lietuvos dalyje gyveno brūkšniuotosios keramikos kultūros (BKK) žmonės. Pavadinimas kilęs nuo jų molinių indų, kurių paviršius būdavo išbraižytas tankiais brūkšneliais. Šie žmonės kūrėsi prie ežerų ir upių, gyveno įtvirtintose gyvenvietėse ir ant piliakalnių, augino javus, laikė gyvulius, vertėsi amatais ir jau mokėjo apdirbti geležį.

Archeogeografas Rolandas Tučas, tyręs Lietuvos teritorijos apgyvendinimo raidą, pastebėjo, kad I a. m. e. BKK gyvenviečių gerokai padaugėjo. Jo duomenimis, I tūkst. pr. m. e. pabaigai priskiriama 213 gyvenviečių ir piliakalnių, o I–II a. m. e. – jau 316.

BKK buvo Rytų Lietuvos kultūra – dauguma jos gyvenviečių telkėsi į rytus nuo Šventosios. Tačiau toliau vakaruose, retai apgyvendintoje Nevėžio lygumoje, prie senojo Siesikų ežero stovėjo Šinkūnų ir Lokinės piliakalniai, taip pat priklausę šiai kultūrai. Taigi Siesikų apylinkės buvo tarsi vakarinė BKK kultūrinė sala, atitrūkusi nuo pagrindinio arealo Rytų Lietuvoje.

Senasis Siesikų ežeras buvo gerokai didesnis už dabartinį. Archeologas G. Gendrėnas 1997 m. nustatė, kad istorinis ežero vandens lygis siekė 78,30 m, t. y. buvo 2,6 m aukštesnis nei dabar. Tuomet Šinkūnų piliakalnis stovėjo saloje, o Lokinės – ilgame, siaurame pusiasalyje. Tokiose vietose buvo lengviau apsiginti, iš jų buvo patogu stebėti ežero pakrantes ir keliauti vandeniu.

Siesikų apylinkėse BKK žmonės rado jiems pažįstamą kraštovaizdį. Vingiuotas ežeras su salomis ir pusiasaliais, kalvos, pelkės ir miškai priminė Rytų Lietuvos ežerynus, iš kurių jie greičiausiai atkeliavo. Be to, ežero apylinkių žemės buvo derlingesnės nei daugelyje Rytų Lietuvos vietovių, todėl čia buvo lengviau auginti javus. Pažįstama aplinka ir geresnės sąlygos ūkininkauti lėmė, kad BKK bendruomenės čia apsistojo ilgam. 

Tai rodo ir piliakalnių datavimas: Šinkūnų piliakalnis datuojamas nuo I tūkst. pr. m. e. pabaigos iki II tūkst. m. e. pradžios, Lokinės – I tūkst. m. e.

Nors Šinkūnų ir Lokinės bendruomenės gyveno atokiai nuo kitų BKK gyvenviečių, jos nebuvo atskirtos nuo pasaulio. Vandens keliai jungė Siesikų apylinkes su Šventąja ir Rytų Lietuva, todėl čia galėjo pasiekti naujos žinios, daiktai ir technologijos, tarp jų ir geležies apdirbimas. Taip Siesikų apylinkėse susiformavo nedidelis, bet savitas gyvenimo židinys.

Vienas įdomiausių klausimų apie Siesikų praeitį susijęs su senaisiais upių ir ežerų vardais. Kalbininkas Aleksandras Vanagas Sarios, Siesarties, Siesikų ežero ir kai kurių kitų vandenvardžių kilmę aiškino labai senomis indoeuropiečių kalbų šaknimis.

Sarios vardą jis siejo su senąja šaknimi *ser- / *sor-, reiškusia tekėjimą, bėgimą (žvaigždute žymimos kalbininkų atkurtos, rašytiniuose šaltiniuose nepaliudytos formos). Siesarties pavadinime Vanagas išskyrė dalis, panašias į Sarios ir Siesikų vardus. Šiai senųjų vardų grupei gali būti artimi ir kai kurie vardai su šaknimi sir-.

Tikėtina, kad Siesikų ežeras iš pradžių vadintas *Siesiku. Iš ežero vardo vėliau kilo ir vietovardis Siesikai.

Sarios, Siesarties ir Siesikų vardai išsidėstę kryptingai —  iš rytų į vakarus. Ta pačia kryptimi driekiasi ir upių bei ežerų grandinė: nuo Sarios per Žeimeną, Lakają, Lakajų ežerus, Kamužės ir Kamužėlio apylinkes iki Siesarčio ežero, toliau Siesartimi į Šventąją ir per Armoną iki Siesikų ežero. Šio kelio ilgis – apie 185 km.

Svarbiausia vieta jame – Lakajų ir Siesarties vandenų takoskyra ties Kamužėliu. XIX a. F. F. Šuberto topografiniame žemėlapyje čia pažymėta ištisinė vandens vaga. 

2026 m. atlikus vadinamojo Sar–Sie koridoriaus (pagal šaknis sar- ir sie-) archeologinių duomenų analizę paaiškėjo, kad išilgai jo išsidėstę įvairių laikotarpių piliakalniai, gyvenvietės ir pilkapynai. Penkių kilometrų pločio juostoje fiksuoti 89 archeologiniai objektai. Pastebima ir tokia tendencija — kuo toliau į vakarus, tuo vėlesniais laikais datuojami piliakalniai ir pilkapynai.

Tai leidžia manyti, kad šis vandens kelias ilgą laiką jungė Rytų Lietuvą su Šventosios vidurupiu ir, tuo pačiu, su Siesikų kraštu. Juo galėjo atkeliauti naujakuriai, įrankiai ir kiti daiktai, o kartu plisti technologijos ir vietovardžių tradicijos. 

Kol kas tai tik hipotezė. Vis dėlto vandenų tinklas, senieji hidronimai ir archeologinių objektų išsidėstymas taip gerai sutampa, kad šią kryptį verta tyrinėti toliau.

III a. Rytų Lietuvoje prasidėjo dideli pokyčiai. Brūkšniuotoji keramika pamažu nyko, keitėsi gyvenvietės, atsirado nauji laidojimo papročiai.

R. Tučo duomenimis, iš 316 I–II a. BKK gyvenviečių ir piliakalnių IV a. dar buvo naudojama tik 155, t. y. maždaug pusė. Kodėl taip įvyko, iki galo neišaiškinta. Archeologai svarsto kelias priežastis: gyventojų kraustymąsi, naujų papročių perėmimą, galimus konfliktus.

III–IV a. Aukštaičių aukštumose ir Žeimenos baseine atsirado pirmieji Rytų Lietuvos pilkapių kultūros paminklai. Šios kultūros žmonės mirusiuosius laidojo pilkapiuose, tai yra po supiltais žemių kauburiais. Vėliau tokie papročiai paplito ir vakariau.

Siesikų apylinkėse, nutolusiose nuo pagrindinio BKK arealo, viskas galėjo klostytis kitaip. Prie Šventosios vidurupio ir žemupio IV a. pilkapių kol kas nerasta, todėl neaišku, kuriai kultūrai tuo metu priklausė Šinkūnų ir Lokinės bendruomenės.

Nuo V a. Armonos, Lokio ir Mūšios baseinuose ryškėjo kita tradicija – Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra, siejama su aukštaičiais. Šios kultūros žmonės mirusiuosius laidojo plokštiniuose kapuose, nesupildami kauburių. Vienas svarbiausių šio laikotarpio paminklų – Obelių kapinynas.

R. Tučas mano, kad Lokinės, Šinkūnų, Laičių ir kitų aplinkinių piliakalnių bendruomenės galėjo priklausyti būtent šiai aukštaičių kultūrinei aplinkai. Tuo pat metu arčiau Šventosios plito Rytų Lietuvos pilkapių kultūra.

Taigi V–VI a. Siesikų apylinkės galėjo tapti vieta, kur susidūrė dvi skirtingos kultūros. 

X–XII a. Rytų Lietuvoje stiprėjo ryšiai tarp kaimyninių bendruomenių, kai kurie piliakalniai virto svarbiomis tvirtovėmis, formavosi vietiniai valdžios centrai. Tuo metu ėmė ryškėti Deltuvos žemė – viena ankstyviausių Lietuvos politinių teritorijų.

Istorikai Gintautas Zabiela ir Tomas Baranauskas mano, kad Deltuva susiformavo XI a. XIII a. pradžioje ji jau buvo pakankamai stipri politiškai — 1219 m. Lietuvos kunigaikščių taikos sutartyje su Voluinės kunigaikščiais Deltuva minima kaip atskira žemė, turėjusi keturis kunigaikščius.

Pasak šių istorikų, Deltuvą sudarė keli valsčiai, tai yra mažesnės teritorijos su savo centrais: Siesarties, Vilkmergės, Šventosios, Kurklių, Alantos ir kt.. Vienu iš ankstyvųjų Deltuvos centrų laikomos Siesarties valsčius, lokalizuojamas vidurupyje, Želvos apylinkėse.

Šią mintį paremia ir Tučo tyrimai. Siesarties baseine išsiskiria Berzgainių piliakalnis su dviem gynybinių įtvirtinimų juostomis ir didele, apie 6 ha, gyvenviete papėdėje. Netoliese yra Daubariškių, Liesėnų ir kitų piliakalnių, daug pilkapynų, tarp jų Baltadvario ir Miškiškių. Tučas Berzgainius laiko galimu Siesarties valsčiaus centru.

Vilkmergės valsčiuje žinomi Zujų, Juodausių ir kiti piliakalniai bei pilkapynai, tačiau vieno aiškiai svarbiausio centro čia nenustatyta. Siesikų ežero pakrančių bendruomenės atsiduria šio valsčiaus vakariniame paribyje. 

Vėlyvaisiais viduramžiais vis svarbesnė tapo Vilkmergė, dabartinė Ukmergė. Ji įsikūrė ties Vilkmergėlės ir Šventosios santaka, kur susitinka vandens kelias Šventąja  ir sausumos kelias iš Vilniaus Livonijos link. Tokia padėtis buvo palanki kurtis gynybos, prekybos, religijos ir valdžios centrui.

Šventąja nuo Siesarties žiočių iki Armonos žiočių yra apie 19 km, o Vilkmergės piliakalnis stovi beveik šio ruožo viduryje. Taigi Vilkmergė galėjo jungti Siesarties baseiną rytuose su Armona ir Siesikų apylinkėmis vakaruose. Pagrindinis vandens kelias čia buvo Šventoji, o jos intakų slėniai ir sausumos keliai jungė toliau nuo upės įsikūrusias gyvenvietes.

Ankstyviausia Vilkmergės pilies istorija nėra aiški. Kartais medinės pilies pradžia siejama su II tūkst. m. e. pradžia, tačiau archeologiniai duomenys liudija piliakalnio naudojimą XIV–XV a.

1333 m. Vilkmergė paminėta Hermano Vartbergės kronikoje, aprašant Livonijos ordino žygį. XIV a. Ordino kariuomenė ne kartą puolė Vilkmergės pilį, o tai rodo jos svarbą Lietuvos gynybai. 1387 m. Vilkmergėje įsteigta viena pirmųjų katalikų parapijų Lietuvoje, o XV a. miestas stiprėjo kaip regiono administracinis ir prekybos centras.

Vilkmergės raidai buvo svarbi ir laivyba Šventąja. Tiesioginių XIII–XIV a. liudijimų kol kas nėra, tačiau vėlesni dokumentai rodo, kad Šventąja buvo plukdomos prekės, o Vilkmergė buvo upių prieplauka. Upe plaukė strugai – dideli plokščiadugniai krovininiai laivai – ir mažesni strugeliai, gabenę grūdus ir kitas prekes. 1676 m. muitinių duomenyse minimi iš Anykščių Karaliaučiaus link plaukę krovininiai laivai.

Įdomų pavyzdį pateikia 1680 m. Dybovščiznos dvaro inventorius. Jame nurodyta, kad Minikaničių (dabar Minikių) kaimo valstiečiai turėjo vežti dvaro grūdus į strugus prie Vilkmergės. Minikiai yra apie 22 km nuo Ukmergės, taigi grūdai vežimais pasiekdavo Šventąją ir čia būdavo perkraunami į laivus. Upe buvo gabenami dideli kroviniai, o sausumos keliai jungė miestą su atokesniais kaimais ir dvarais.

Galima manyti, kad ilgainiui iš kelių ankstesnių Deltuvos centrų išsiskyrusi Vilkmergė ir tapo svarbiausiu šio krašto gynybos, valdžios ir ūkio centru. Jos iškilimą lėmė patogi padėtis prie Šventosios, galimybė kontroliuoti sausumos kelius, upės brastas ir laivybą, taip pat Lietuvos valstybės politinė ir karinė raida.