Embedded Files
Daumantų Siesickių giminei nutrūkus, Siesikų pilies istorija nesibaigė. Keičiantis savininkams, keitėsi ir pati rezidencija – jos paskirtis, aplinka ir kasdienis gyvenimas joje.
Tarp Daumantų Siesickių ir Daugėlų – Radvilų dešimtmetis
Tarp Daumantų Siesickių ir Daugėlų – Radvilų dešimtmetis
Leonas Radvila 1736–1745
Leonas Radvila 1736–1745
1736 m. mirus Marcijonai Daumantaitei Siesickytei-Radvilienei, Siesikų dvaras atiteko jos sūnui Leonui Radvilai (1722–1751). Naujasis šeimininkas perėmė jau nykstančią rezidenciją — po 1704 m. švedų antpuolio pilis stovėjo apleista ir negyvenama. Per beveik dešimtmetį, kai Siesikai priklausė Leonui Radvilai, ryškesnio pėdsako pilies istorijoje jis nepaliko. Plačiau...
1745 m. Leonas Radvila Siesikų dvarą pardavė. Taip prasidėjo beveik du šimtmečius trukusi Daugėlų epocha.
Daugėlos Siesikuose 1745–1940
Daugėlos Siesikuose 1745–1940
1745 m. Siesikų dvarą įsigijo Konstantinas Martynas Daugėla. Nuo tada beveik du šimtmečius pilis priklausė Daugėlų giminei. Per kelias kartas keitėsi ne tik pilies šeimininkai, bet ir ji pati: iš švedų nuniokotos ir apleistos rezidencijos ji virto XIX a. pertvarkytais klasicistiniais rūmais.
Konstantinas Martynas Daugėla 1746–1781
Konstantinas Martynas Daugėla 1746–1781
1745 m. Vilkmergės pilininkas Konstantinas Martynas Daugėla (1706–1781) nusipirko Siesikų dvarą. Jam atiteko jau senokai apleista pilis. Šiuo laikotarpiu esminių architektūros pokyčių neįvyko, tačiau buvo atlikti būtiniausi remonto darbai, kad pastate būtų galima gyventi ir jis nebeirtų. Pirmasis aukštas, anksčiau turėjęs ūkinę paskirtį, buvo pritaikytas gyventi. Plačiau...
Kazimieras Daugėla · 1750–po 1813
Kazimieras Daugėla · 1750–po 1813
Kazimieras Daugėla, Konstantino Martyno sūnus, kaip ir tėvas, buvo Vilkmergės pilininkas. Jo laikais prasidėjo pirmieji didesni pilies pertvarkymai: imta keisti antrojo aukšto patalpų išplanavimą. Vis dėlto XVIII a. pabaigoje pilis tebebuvo gana prastos būklės ir dar nebuvo virtusi patogia gyvenamąja rezidencija. Plačiau...
Siesikų pilis. Mykolas Elvyras Andriolis, iki 1873.
Dominykas Laurynas Daugėla · 1789–1857
Dominykas Laurynas Daugėla · 1789–1857
Renesansinė pilis virto XIX a. klasicistiniais rūmais
Dominyko Daugėlos laikais Siesikų pilis patyrė didžiausią pertvarkymą per visą Daugėlų laikotarpį. Maždaug 1820–1850 m. senoji renesansinė rezidencija buvo pritaikyta XIX a. dvaro gyvenimui ir įgijo klasicistinio pastato bruožų. Buvo gerokai pažemintas stogas, pakeistas vidaus patalpų išplanavimas, įrengta daug pertvarų, todėl atsirado daugiau gyvenamųjų kambarių. Užmūryta nemažai senųjų nišų, o pertinkuojant sienas paslėpta ar sunaikinta didžioji dalis XVII a. sienų tapybos. Ši rekonstrukcija iš esmės pakeitė pilies pobūdį: renesansinė pilis virto klasicistiniais dvaro rūmais.
Stanislovas Daugėla · 1822–1905
Stanislovas Daugėla · 1822–1905
Stanislovo Daugėlos laikais didesnių Siesikų pilies pertvarkymų nevyko. Pats pilies šeimininkas tarp amžininkų neturėjo itin geros reputacijos. Kazimieros Bialozoraitės-Tanskienės laiškuose* jis iškyla kaip pasipūtęs, savo turtu ir padėtimi pernelyg pasitikintis dvarininkas:
„Jam vaidenasi, kad pakanka būti turtingu, mokėti kalbėti prancūziškai, būti egoistu ir taip pelnyti visuotinę pagarbą.“
Šis vertinimas atskleidžia ir XIX a. pabaigos bajorų tarpusavio santykius, reputacijos svarbą ir socialinį pasaulį, kuriame gyveno Siesikų dvaro šeimininkai.
* Tamara Bairašauskaitė, „Kintantis bajorų pasaulis Kazimieros Bialozoraitės-Tanskienės dienoraštyje ir laiškuose Sofijai Römerienei. XIX a. 8–9 dešimtmečiai“, Lietuvos istorijos metraštis, 2013, p. 39.
Dominykas Pšemislovas Daugėla · 1867–1931
Dominykas Pšemislovas Daugėla · 1867–1931
Linksmas ir gyvybingas Siesikų šeimininkas
Dominyko P. Daugėlos laikais pati pilis beveik nesikeitė, tačiau keitėsi dvaro gyvenimas. Po Pirmojo pasaulinio karo ir žemės reformos dvaro ekonominės galimybės sumažėjo, todėl išlaikyti didelį ūkį ir senąją pilį darėsi vis sunkiau. Amžininkų atsiminimuose Dominykas iškyla kaip ryški ir simpatiška asmenybė. Walerian Meysztowicz, prisimindamas jį ir jo žmoną, rašė*:
„Trapi tetulė Aniulečka Chodkevičiūtė buvo tylutė ir nedrąsi, be galo prisirišusi prie savo vyro. Pats dėdė Dominykas buvo labai stambus, aukštas, barzdotas, su didžiuliu pilvu, linksmas ir gyvybingas.“
* Walerian Meysztowicz, Pašnekesiai apie laikus ir žmones, Vilnius: Aidai, 2004, p. 99
Dominykas ir Ana Daugėlos, apie 1900 m.
Fot. S. Kosakovskis, NČDM.
Oskaras Daugėla · 1902–1988
Oskaras Daugėla · 1902–1988
Paskutinis Siesikų dvaro savininkas
Oskaras Daugėla, XX a. 3-4 deš.
Oskaras Daugėla su žmona Kristina, apie 1985 m.
Jauniausias Dominyko ir Anos Daugėlų sūnus Oskaras buvo ekonomistas: 1926 m. jis baigė Poznanės universiteto Teisės ir ekonomikos fakultetą. 1931 m., mirus tėvui, jis paveldėjo Siesikų dvarą. Tačiau tai jau buvo visai kitoks dvaras nei ankstesnių Daugėlų laikais. Iki 1922 m. žemės reformos šeimai priklausė apie 5000 ha žemės, iš jų apie 1500 ha miško. Po reformos dvarui liko tik apie 230 ha. Netekus tiek žemės, išlaikyti didelį ūkį ir senuosius rūmus darėsi vis sunkiau. 1940 m., prasidėjus sovietinei okupacijai ir kilus represijų grėsmei, Oskaras su motina pasitraukė į Lenkiją. Siesikų dvaras ir pilis buvo nacionalizuoti.
Taip baigėsi beveik du šimtmečius – nuo 1745 m. – trukusi Daugėlų epocha Siesikuose.
Praėjus beveik pusei amžiaus, apie 1986–1987 m., Oskaras dar kartą atvyko į Lietuvą ir aplankė Siesikus. Jis rado apleistą, griūvančią pilį, išplėštą tėvo kapavietę ir sudaužytas epitafines lentas Siesikų kapinių koplyčioje. Grįžęs į Lenkiją, jis netrukus mirė.
Pilis sovietmečiu · 1946–1972
Pilis sovietmečiu · 1946–1972
1946 m. Siesikų pilyje įsikūrė septynmetė mokykla, čia apgyvendinta ir keletas gyventojų. Taip prasidėjo vienas skaudžiausių pilies istorijos laikotarpių: pastato būklė nuolat blogėjo, o perspėjimai apie gresiantį jo sunykimą dešimtmečius liko be atsako.
1946–1951 · Mokykla ir pirmieji perspėjimai
1946–1951 · Mokykla ir pirmieji perspėjimai
1946 m. buvusiuose dvaro rūmuose įsikūrė septynmetė mokykla, dalis patalpų buvo atiduota gyventojams. Pastato būklė sparčiai blogėjo. Jau 1951 m. Lukinės tarybinio ūkio direktorius I. Kazinecas perspėjo, kad mokyklos administracija antrajame aukšte padarė „masę sugadinimų ir sugriovimų“, o jei nebus imtasi priemonių, pastatui gresia sunykimas.
1952–1969 · Perspėjimai ir neįgyvendintas restauravimo projektas
1952–1969 · Perspėjimai ir neįgyvendintas restauravimo projektas
1952 m. mokykla buvo iškelta ir rūmuose įsikūrė tarybinio ūkio kontora, kino salė, veterinarijos vaistinė, keletas butų. Atsakingos institucijos ir Lukinės (Lokinės), vėliau Daugailių, tarybinis ūkis dėl blogėjančios Siesikų pilies būklės susirašinėjo beveik du dešimtmečius. Laiškuose nuolat konstatuojama, kad pastatas nyksta, tačiau realių apsaugos darbų nesiimta. 1968–1969 m. parengtas pilies restauravimo projektas, bet trūkstant lėšų jis taip ir liko neįgyvendintas.
1969–1972 · Avarinė būklė
1969–1972 · Avarinė būklė
Pastatui toliau nykstant, rūmai oficialiai pripažinti avariniais. Atsakingos institucijos siūlė iš pilies „iškelti ūkio kontorą, nutraukti kino filmų demonstravimą ir iškeldinti gyvenančius žmones".
1972 · Pilis paliekama likimo valiai
1972 · Pilis paliekama likimo valiai
1972 m., likvidavus Daugailių (dabar Daugaliai) tarybinį ūkį, Siesikų dvaro sodyba liko be nuolatinio šeimininko ir priežiūros. Nuo tada pilies būklė ėmė blogėti dar sparčiau. Pastatą dešimtmečius ardė vanduo, šaltis ir žmonės. Iki pat XX a. pabaigos nyko ne tik pati pilis, bet ir joje išlikę vertingi interjero elementai bei XVII a. sienų tapybos fragmentai.
Taip baigėsi ilgas pilies nykimo etapas. 1989 m. prasidėjo tyrimų, restauravimo ir sugrįžimo į gyvenimą istorija.
Page updated
Google Sites
Report abuse